Fotografuoju emocijas – nes būtent tam reikalingos nuotraukos: sustabdyti akimirkas, kurios priverčia jausti. Tikros emocijos gimsta tada, kai žmogus nepozuoja, o atsipalaiduoja. Tokios fotosesijos tampa lyg mažas reportažas – mūsų pasivaikščiojimas, bendras atmosferos kūrimas, nuotaikos ir būsenos, kurias norite patirti.

Ypač mėgstu fotografuoti vaikus – jų emocijos yra tyros ir visiškai nuoširdžios. Dažnai naudoju muilo burbulus kaip rekvizitą ir stebiu, kaip jūsų vidinis vaikas visada prabunda.

Dažnai mes galvoje susikuriame įvaizdį, kaip atrodome. Esame savikritiški, norime kažką savyje „patobulinti“. Bet iš tiesų to nereikia – kiekvienas žmogus jau turi savo „aš“, savo charizmą. Kartais net bruožai, kurie atrodo nemėgstami, tinkamame apšvietime tampa žaviausia jūsų dalimi.

Mano nuotraukos – tai ne modelių pozavimas. Tai bendras ieškojimas geriausių jūsų kadrų. Ir kai atsipalaiduojate, o vėliau pamatote save nuotraukoje, pasakote: „Tai tikrai aš. Ir aš atrodau gražiai.“