Fotografija man – ne tik darbas, bet ir būdas pažinti žmones.
Labiausiai vertinu tikras emocijas, o jos gimsta tada, kai žmogus atsipalaiduoja, kai užmiršta pozas.
Kartu einame, kalbamės, juokiamės – ir taip gimsta tikri, nesurežisuoti kadrai.

Man svarbu, kad fotosesija nebūtų „tik fotografavimas“.
Tai bendravimas: su jumis, su šviesa, su aplinka.
Kiekviena istorija unikali, ir aš padedu ją sustabdyti nuotraukose.

Ypač mėgstu fotografuoti vaikus – jų emocijos yra tyros ir visiškai nuoširdžios. Dažnai naudoju muilo burbulus kaip rekvizitą ir stebiu, kaip jūsų vidinis vaikas visada prabunda.

Dažnai mes galvoje susikuriame įvaizdį, kaip atrodome. Esame savikritiški, norime kažką savyje „patobulinti“. Bet iš tiesų to nereikia – kiekvienas žmogus jau turi savo „aš“, savo charizmą. Kartais užtenka tik tinkamo žvilgsnio ar šviesos, kad net nemėgstamas bruožas taptų žaviausia dalimi.
Ir tuomet žmogus nustemba pats iš savęs:
„Wow, čia aš  .“